Pradžia Politika Tomas Skorupskis. Tai, ką aš manau apie žolės rūkymą

Tomas Skorupskis. Tai, ką aš manau apie žolės rūkymą

474
0

Idėjų Lietuvai paieškoje kanapių legalizavimas užėmė pirmą vietą pagal gyventojų balsus. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinę Lietuvos politiką.

„Lietuvos nacionalinė idėja – apsirūkyt ir eit bandelių“, – sako Olegas Šurajevas.

Diskusijos šia tema dažnai nebūna labai produktyvios. Legalizavimo priešininkai teigia, kad žolės rūkymas kenkia sveikatai, o šalininkai sako, kad ir alkoholis kenkia ne ką mažiau, todėl reikia legalizuoti marichuaną ir leisti žmonėms pasirinkti patiems. Kol žolės šalininkai užsiima whataboutismu, legalizavimo priešininkai šaudo tuščiais šoviniais –  neva jaunam žmogui sveikata dažniausiai nėra labai svarbi. Jaunuolis ir taip žino, kad kenkia, tačiau taip pat žino, kad šita suktinė jo nenužudys.

Kartu šis mano komentaras yra nukreiptas į viduriuką – dešinįjį, kuris retkarčiais parūko žolės arba galvoja, kada ateityje tą daryt. Be kita ko, šis komentaras skirtas ir apolitiškam žmogui, kuris jau laikas nuo laiko rūko, tačiau dar neperėmė žolės vartojimo kultūros ir pasaulėžiūros. Mano tikslas nėra pasakoti apie žolės poveikį sveikatai – labiau mane domina tai, kodėl žmogui apskritai atsiranda noras svaigintis. Ilgai svarsčiau, ar verta rašyti šį tekstą, kadangi kažką netinkamo darantis žmogus visada ras  pateisinimą sau, nes kitu atveju jo gyvenimas privalės keistis, slys iš po kojų ir, galiausiai, jis jausis nebe komforto zonoje. Daug paprasčiau juk rasti kažkokį pasiteisinimą.

Žmogus pradeda rūkyt dėl įvairiausių priežasčių, bet jis išlieka rūkantis dėl patrauklaus būsenos keitimo nei pabėgimo nuo realybės, kurioje dažnai kenčiame, nes nepatenkiname savo emocinių poreikių. Tave prieš kolegas pažemino darbdavys, kažkas įvyko ne pagal planą ir sukėlė daug streso, nusibodo rutina… Galite atrasti savo priežastį, tačiau greičiausiai ji bus nepasitenkinimas dabartine situacija ir baimė atvirai pažiūrėti į galimybes ją pakeisti. Norint suvaldyti kylantį stresą ar nerimą einama parūkyti ir patenkama į saugią aplinką, kurioje tampame abejingi visoms problemoms. Taip gaunamos pastovios dopamino dozės ir ši būsena leidžia daug geriau patenkinti emocinius poreikius. Natūralu, kad palikę šią padėtį grįžtame į niūrią realybę, kuri vėl pradeda slėgti ir mums vėl reikalingas pabėgimas atsipalaidavimas.  Pasaulio taika ir legalize!

Nerimas ir stresas atsiranda ne šiaip sau  – greičiausiai į duris beldžiasi tam tikra gyvenimo situacija ir reikalauja sprendimo:  kartais nepatogaus, tačiau būtino, kad augtum kaip asmenybė. Gyvenimas tau sako: „lipk iš patogios lovos ir kibkis į gyvenimą“; „Sukurk kažką prasmingo, suprask ir plėsk tai, kas tau brangu, užsiimk kūryba, stiprink savo kūną“ , tačiau miegas yra patogesnis. Tai, ką pasirenkame, nulemia ir mūsų besiformuojančias politines pažiūras.

Dažnai diskusija apie žolę pasisuka link politikos. Kai taip nutinka, politizuota tampa ir žolės rūkymo gynyba, ir ne vien legalumo, bet ištisų politinių vertybių ribose. Asmuo, ėmęs politiškai teisinti rūkymą, natūraliai tam pasitelkia ir tą palengvinančias vertybių sistemas, todėl šis slippery slope dažnai veda į visuotinį moralės liberalėjimą.

Jei kelsimės – gilinsimės į save, kibsime į gyvenimą, vieną po kitos įveiksime kliūtis. Galiausiai susiprasime, kad visiška pilnatvė yra ne tik pačiam pasiekti aukštumas, tačiau ir padėti savo artimui. Dėl to pradėsime su šia moraline pažiūra gilintis ir į politiką. Tapsime moderniais nacionalistais. Išsiugdysime įgūdžius, kurie leis susitvarkyti su daugeliu šiuolaikinių problemų.

Liksime komforto zonoje – mums nebus būtina kažko pasiekti. Dėl socialinio pasyvumo mums artimomis taps lygybės idėjos, o žmonės, kurie ragins tave keltis, atrodys kaip engėjai. Ilgai netruks, kol dėl savo pasyvumo kylančias nesėkmes pradėsime versti ant kitų – kapitalistų, maskulinistų ar homofobų. Logines argumentacijas keičia isterija. Šitaip gimsta tipinis leftistinis potheadas.

Pateikiau kraštutinumus, tačiau mūsų politinį požiūrį dažnai lemia kasdienių veiksmų visuma. Sėkmė ar nesėkmė gyvenime nėra Dievo bausmė,  kažkokių socialinių inžinerijų ar politinių sąmokslų padarinys. Tai – kasdieninių mūsų sprendimų padarinys.

Vakar vykusi kanapių kultūros diena Vilniuje buvo atvirai politinis liberalų renginys. Nenuostabu, kad stambų kapitalą atstovaujanti politinė partija yra suinteresuota visuomenės galios status quo išlaikymu ir masių socialiniu pasyvumu.

Ir tik nepagalvokit kažką negero – nekaltinu tų žmonių, kad jie yra liberali kairė. Jie visą gyvenimą nesidomėjo politika, todėl perėmė dabartinės politinės klasės politines pažiūras. Pastarosios ir varo jiems nuobodulį.

Tačiau yra išeitis – atsikelti, pasikloti lovą, atrasti savyje jėgų eiti į priekį, jungtis į bendruomenes ir tobulėti. Anksčiau ar vėliau augantis žmogus atras identitetą ir jo svarbą bei padės savo tautiečiams, kurie dar yra likę dūmų migloje.

Prisiminus „Idėja Lietuvai“ balsavimą galima teigti, jog savo tapatybę prisiminęs žmogus gali pats sau kelti iššūkius, augti ir kovoti dėl idealų, todėl poreikis rūkyti žolę gali tapti nebereikalingu.

DALINTIS

PALIKTI ATSAKYMĄ

Parašykite komentarą!
Irašykite savo vardą