Pradžia Filosofija Radikalizmas

Radikalizmas

243
0

Kasdien girdime: nacionalistiniai radikalai surengė maršą; kairieji radikalai kažkur Pietų Amerikoje sukėlė badą; krikščioniškieji radikalai nepalaiko genderistinės konvencijos; islamistiniai radikalai vėl kažką susprogdino;  antiglobalistiniai radikalai per protestą degino automobilius ir šiukšliadėžes. Vis tie radikalai negerus darbelius dirba! Kaip nesunku juos visus atpažinti  ir kaip lengva nugalėti – pavadinai radikalu, pasmerkei ir štai, blogietis jau išaiškintas! Tokiu būdu ir dažnas lietuvis stoja į vieną gretą su kalifatų teroristais.

Kaip šitaip galėjo atsitikti, savęs klausia jis, kad aš žiniasklaidai už nusikaltėlį negeresnis, nors jokių įstatymų nepažeidžiau? Kaltinančiųjų strategija paprasta:  šalia konvencinio politinių ar religinių reiškinių apibrėžimo įvedamas dažniausiai beprasmis radikalizmo terminas, sukuriantis išgalvotas sąsajas tarp visiškai nesusijusių idėjų. O kitus radikalais vadinantieji trina rankomis ir piktdžiugiškai juokiasi – juk jų taip niekas pavadinti negali, ir jiems teisintis nereikės! Išties, tokius jokių principų neturinčius šūkautojus būtų sunku apskritai kaip nors pavadinti,  jų kairiojo liberalizmo teorijoje nuomonės neturėjimas – taip pat nuomonė, sprendimo nepriėmimas – taip pat sprendimas. Jie save laiko nuosaikiais.

Jeigu manėte, kad hipsteriška postmodernybės būtis turi per daug burtažodžių – eilinį kartą apsigavote, nes mados keičiasi, ir dabar toleranciją keičia nuosaikumas, arba, tikriau sakant, dirbtinė nuosaikumo ir radikalizmo skirtis. Ją kuriantieji, tie masinės pop kultūros nuomonių formuotojai, politinių partijų jaunimo sparnų perspektyvūs jaunuoliai ypatingai džiaugiasi naujai beatsiveriančiomis galimybėmis – nuosaikumas puikiai pateisina jų tingumą ir paverčia jų mylimą karjerizmą tikrove. Nuosaikumui nereikia pareigos, nereikia rizikos, nereikia net energingos veiklos. Nuosaikumui užtenka sutikti su vyraujančiomis, madingomis nuomonėmis, užtenka kalbėti, bet nepaversti žodžių darbais, užtenka užmerkti akis prieš akivaizdžias problemas, bet jas bandančius spręsti koneveikti užklijavus radikalo etiketę. Iš kur tas radikalizmas atsirado ir ką jis reiškia?

Politika mažai tesidomintysis, prieš žodyne imdamas ieškoti, kas gi tas radikalizmas, pop kultūros suformuotoje vaizduotėje jį įsivaizduoja jei ne kaip tikrų tikriausią fanatišką beprotybę, tai bent jau kaip neadekvačiai kategorišką priešingybę kažkokiai įsivyravusiai nuomonei. Tačiau kokia nuostaba jį ištinka, kai pasirodo, jog radikalizmas istoriškai ilgą laiką reiškė vieną iš liberalizmo šakų, kuri paprasčiausiai siekė esminių politinės sistemos pokyčių! Terminas kilo iš lotyniško žodžio šakniai vadinti, radix, mat ir reformatorių siekiai buvo šakniniai. Kokia politinė doktrina nesiekia jai rūpimų problemų spręsti iš pašaknų? Ilgainiui šiai liberalizmo rūšiai pasiekus savo tikslus ir išsikvėpus, radikalizmo terminas politikos moksle įgavo kairiųjų ideologijų, kurios siekia savo tikslus įgyvendinti išskirtinai revoliucijos būdu, reikšmę.  Dešinieji tuomet išpopuliarėjusioje kairės – dešinės dichotomijoje buvo tradiciškai laikomi reakcionieriais, o reakcingumas jau savaime yra priešingybė radikalizmui dėl savo siekių ginti nusistovėjusią tvarką, o ne ieškoti reformų. Galiausiai, liberaliam konsensusui vis labiau populiarėjant, radikalizmu imta laikyti bet kokias idėjas, kurios nepalaiko esamo status quo, ką akivaizdžiai patiriame.

Peršokime į dabartį. Liberalizmas iš klasikinės savo versijos (tai, ką jau vadiname libertarizmu) postmodernistų įtakoje virsta į radikalios hermeneutikos išraišką politikoje. Pasak Derridos, kuris neabejotinai yra vienas iš liberalios socialinės politikos idėjinių tėvų, jokia objektyvi tikrovė neegzistuoja, nes mūsų suvokiamą tikrovę sukuria mūsų pačių sąveika su objektais. Kadangi asmeninė patirtis visad esti subjektyvi, subjektyvus yra ir realybės suvokimas, todėl vienintelė objektyvi nuomonė, kurią gali turėti išsilavinęs postmodernistas yra nuomonė, kad jis jokių nuomonių (be šios vienos) neturi ir turėti negali. Politikoje tad – nesąveikavimas su reiškiniu (politinės problemos ignoravimas) tampa adekvačiu asmeniniu liberalaus politiko pasirinkimu, sukuriantis ne tik kad ne prastesnį realybės suvokimą, nei sukuria sąveikavimas (tikras problemos sprendimas), bet net ir objektyvesnį, nes liberalus politikas manosi neapgaudinėjąs savęs „tradiciniais prietarais“, todėl esąs nuosaikus. Jeigu toks tikrovės vertinimas tampa vyraujančios politikos pagrindu, peršasi  išvada, kad radikalizmu gali būti laikomas bet koks tikrovės suvokimas, kuris atsiranda nesivadovaujant ankščiau aptartu dekonstruktyvistiniu tikrovės vertinimo metodu. Pasidaro nenuostabu, kodėl postmoderniems elitistams lietuviai, minintys valstybės kūrimo šventes taip, kaip nori, yra tokie patys radikalai, kaip ir Islamo valstybės teroristai – ir tie ir tie juk vadovaujasi konkrečiais principais, laikosi konkrečių vertybių. Pačių vertybių nagrinėjimas liberalui pasidaro nebereikalingas.
Dekonstruktyvizmas, kuris turėjo sumažinti kančios kiekį pasaulyje, išmokant žmones pažiūrėti į pasaulį kitų akimis, politikoje virto totalitariniu moralizavimu ir smerkimu.

Kaip kovoti kultūrinę kovą prieš šią ir kitą panašią socialinę inžineriją? Stoiškas, konfrontacijos nemėgstantis tradicinis lietuvis rinktųsi kantriai mokyti kitus, kad radikalizmo etiketė savo prasme yra neteisinga, kad jis visai ne iš neapykantos kažkam galvoja taip, kaip galvoja, kad jis nenusipelno žeminančios marginalizacijos. Ir tai tebūtų silpnas bandymas teisintis, skęstantis žiniasklaidos visumoje, žiniasklaidos, kuri yra ekonomiškai suinteresuota pykčio eskalacija, generuojančia paspaudimus. Kaip teisingai pastebėjo Gustave Le Bon, tas, kuris teisinasi, minios dažniausiai yra matomas kaip tas, kuris ir turi dėl ko teisintis, vadinasi, nusikaltęs. Tai yra tiesiausias kelias į ištisos vertybinės sistemos marginalizaciją.

Arba galima mesti iššūkį. Koks tasai šiandieninis status quo Lietuvoje, kurį nuosaikieti kaltintojai gina? Masinė emigracija, netrukus skaičiuosianti milijoną emigravusių piliečių. Auganti socialinė atskirtis ir klasistinių santykių įsitvirtinimas viešojoje erdvėje; impotentiška, korumpuota partijų politika. Nuosekliai mąžtantis saugumo jausmas. Argi kiekvienas doras pilietis neturėtų būti nusiteikęs šitokį status quo pakeisti?

Todėl galbūt buvimas radikaliu nesiteisinant reiškia liberalizmo nuginklavimą?

DALINTIS

PALIKTI ATSAKYMĄ

Parašykite komentarą!
Irašykite savo vardą